Popiežius Pranciškus sekmadienį, kovo 12 dieną aplankė Šv. Magdalenos Kanosietės parapijos bendruomenę Romos vyskupijos šiaurės rytų pakraštyje, prie pat miestą supančio žiedinio greitkelio. Popiežius parapijos bažnyčioje aukojo antrojo Gavėnios sekmadienio Mišias, pasakė homiliją, prieš jas aplankė parapijos ligonius, juos laimino, su jais pasimeldė ir paprašė melsti už jį, susitiko su neseniai pakrikštytų kūdikių šeimomis, jas gyrė ir laimino, susitiko su parapijos vaikais ir paaugliais.
Jiems popiežius skyrė bene didžiausią dėmesį ir daugiausia laiko. Išklausęs vaikų jam užduotų klausimų, į juos atsakė dalydamasis savo vaikystės ir šeimos, kunigystės ir vyskupystės atsiminimais ir anekdotais, kalbėjo apie susitikimą su Jėzumi, nuodėmingumą, susitaikymą, apkalbas, baimę.
„Jėzus visuomet ateina susitikti su mumis. Ne mes pirmieji jo ieškome, o Jėzus pirmas ieško mūsų. Jei atėjusio Jėzaus nepastebime, ar nenorime matyti ir nusigręžiame į kitą pusę, jis mūsų neapleidžia. Jėzus kantrus, visuomet mūsų laukia. Jis laukia ir kalba. Net jei esame padarę kažką negera, Jėzus mūsų nenuvaro, o mums atleidžia. Jėzus visuomet pasilieka širdyje ir neapleidžia. Jei liūdime – paguodžia. Toksai yra Jėzus“, sakė vaikams popiežius Pranciškus.
Popiežius atsakė vaikams į jų klausimais, replikavo, dialogavo. Atsakant į klausimą, „Kas labiau patinka – popiežiaus ar klebono darbas parapijoje?“, užsimezgė Pranciškaus ir vaikų dialogas apie pirmąjį popiežių Petrą.
„Jis buvo šventas“. „Taip!“ atsiliepė vaikai. „Tačiau ne visada buvo šventas“. „Ne!“, atsakė vaikai. „Gal Petras padarė ką nors negražaus? „Taip!“. „Ką padarė negražaus, ką padarė negražiausio?“ – klausė popiežius. Vienas iš vaikų atsiliepė, „(Petras) pasakė, kad nepažįsta Jėzaus“.
„Pasakė, kad nepažįsta Jėzaus. Išsigynė Jėzaus. Tai negraži nuodėmė. Tačiau Jėzaus pasirenką tą ką nori, kad būtų popiežiumi tam tikru laikotarpiu. Kitu laikotarpiu rinksis kitą“.
Pasak Pranciškaus, visi Viešpaties jam skirti uždaviniai gražūs, ar būti kunigu parapijoje, ganytoju vyskupijoje, ar popiežiumi. Popiežiui patikdavo ir klebonauti parapijoje ir vadovauti fakultetui, patikdavo ir mokyti vaikus katechezės ir aukoti vaikams Mišias. Patikdavo darbas parapijoje, patinka ir popiežiauti. Patinka ir viena ir kita, patinka tai, ko iš jo nori Dievas. „Svarbiausia mylėti ir nešti taiką į pasaulį: šeimoje, mokykloje, draugų būryje“.
Viena mergaitė paklausė, ar popiežius ko nors bijo? Šventasis Tėvas prisipažino, kad jį labiausiai baugina apkalbos, kai pyktis užlieja žmonių širdis. Visi turime savyje piktumo sėklą, nes nuodėmė prie to priveda. Žmogaus piktumas gali padaryti daug bloga, visur – šeimoje, gyvenamajame kvartale, darbo vietoje, parapijoje, net Vatikane. Kas kitus negražiai apkalba – elgiasi nelyginant teroristas, kuris meta bombą ir bėga. Apkalbos griauna visai taip kaip bombos: sugriauna šeimas, kvartalus, parapijas... Apkalbos išardo žmogaus širdį; nes jei tavo širdis sugeba numesti bombą, esi teroristas, kenki kitam prisidengdamas, tampi piktos, korumpuotos širdies žmogumi. Bijokite apkalbų!
Šventasis Tėvas kalbėjo ne vien vaikams ir paaugliams. Atkreipęs dėmesį į vaikus lydėjusias katechetes, popiežius Pranciškus joms padėkojo ir pasakė, „Kas būtų Bažnyčia be jūsų? Esate parapijos gyvenimo kolonos. Neįmanoma įsivaizduoti vyskupijos ir parapijos be katechetų. Taip buvo nuo pirmųjų Bažnyčios gyvavimo dienų, po Jėzaus prisikėlimo iš numirusių. Pasak popiežiaus, katechetų pašaukimas yra labai gražus, tačiau nelengva būti katechetu, nes katechetai turi ne tik mokyti tam tikrų dalykų, bet turi mokyti „nusistatymo“, vertybių ir gyvenimo sampratos. Tai nelengva: dėkoju už pastangas katechetėms ir katechetams, sakė sekmadienį lankydamasis periferinėje Romos parapijoje popiežius Pranciškus.
Po susitikimų su Šv. Magdalenos Kanosietės parapijos bendruomenės atstovais, popiežius Mišių homilijoje kalbėjo apie tai kas Jėzaus laukia tarp atsimainymo ir prisikėlimo. Tai Jėzus subjaurotu, iškankintu, pažemintu ir kraujuotu nuo erškėčių vainiko veidu. Visas Jėzaus kūnas bus tarsi tinkamas išmetimui... Tarp šių dviejų „atsimainymų“ yra Nukryžiuotas Jėzus, Jėzaus Kryžius.
Pasak popiežiaus, reikia dažniau žvelgti į Kryžių, nes ten yra Jėzus, Dievo Sūnus, pats Dievas, kuriuo Tėvas gėrisi, nes Jėzus save sunaikino, kad mus išgelbėtų! Pasakius dar stipriau, bene „stipriausiu“ Naujojoj Testamento žodžiu, kurį pavartojo apaštalas šv. Paulius - „Jis dėl mūsų pavirto nuodėme“ (2 Kor 5,21). Jėzus vardan mūsų tapo nuodėme, Dievo papiktinimu. Palaimintas sūnus, per kryžiaus kančią tapo papiktinimu, nes prisiėmė mūsų nuodėmes. Kokia tai ypatinga meilė“!
„Dviejų Jėzaus veidų apmąstymas – atsimainymo ir kančios - tepadrąsina žengti gyvenimo keliu, eiti krikščioniško gyvenimo tiesiąja; tepadrąsina prašyti atleidimo už nuodėmes ir pasiryžimo daugiau nebenusidėti: tepadrąsina būti kupiniems pasitikėjimo, nes jei Jėzus tapo nuodėme, tai padarė, kad prisiimtų mūsų nuodėmes. Ir Jis visuomet atleidžia. Tereikia Jo paprašyti!“ (Vatikano radijas).
Nuotrauka: Popiežius Pranciškus - AFP
